DIRVOTYROS PAGRINDINIŲ SĄVOKŲ TERMINIJOS ŠALTINIAI IR AKTUALIJOS |
Algirdas MOTUZAS
|
SantraukaMotuzas A., 2004: Dirvotyros pagrindinių sąvokų terminijos šaltiniai ir aktualijos [Sources and Problems of Soil Science Conceptions Terminology]. - Botanica Lithuanica, 2005, suppl. 8, p. 29-34. Dirvotyros sąvokų ir jų terminijos šaltiniai yra išnagrinėti menkai. Straipsnyje aptariama jos pagrindinių terminų žemė, dirvodarinė uoliena, dirva, dirvožemis bei dirvožemių klasifikacijos vienetų ir jų sąvokų raidos istorija, dabartinis būvis, poreikiai, plečiantis šalies tarptautinei integracijai.
Raktažodžiai: dirvotyra, terminija, sąvoka, istorija |
|
ĮVADAS Pasaulyje dirvotyra, kaip savarankiškas mokslas, susiformavo tada, kai Lietuvoje jau du dešimtmečius buvo draudžiama lietuviška spauda lotynų raidynu. XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje dirvotyra pirmiausia tapo pripažinta Rusijoje už rusiakalbius V. Dokučiajevo (1846-1903), o kitame dešimtmetyje JAV už anglakalbius E.W.Hilgardo (1833-1916) mokslinius darbus. Lietuvoje neveikė nei viena aukštoji mokykla (Vilniaus universitetas buvo uždarytas1832 m.). Caro valdžia ėmėsi spausdinti populiarias knygutes lietuviams kirilica - vadinamąja "graždanka", tačiau lietuvių valstiečių remiami knygnešiai ir daraktoriai platino Prūsijoje išleistas lietuviškas knygeles, mokė vaikus pogrindinėse lietuviškose mokyklose. Tada dar tik formavosi bendrinė lietuvių kalba bei rašyba. Šio proceso pabaigą žyminti J. Jablonskio "Lietuviškos kalbos gramatika" pasirodė 1901 m., o jos normos galutinai buvo įdiegtos tik po spaudos atgavimo (1904) tarpukario nepriklausomybės laikais. K. GAIVENIS (2002) nurodo, kad bet kurios srities terminija turi tris pagrindinius šaltinius: 1) savosios kalbos leksiką, 2) žodžių darybos inventorių ir 3) kitų kalbų leksiką. Pagal jį, terminai kuriami tokiais svarbiausiais būdais: 1) terminologizuojant gatavus bendrinės kalbos, tarmių arba kitų terminijos sričių žodžius, 2) darant naujadarus ir 3) skolinantis gatavus terminus iš kitų kalbų. Ten pat autorius nurodo "termino"-"netermino" priešpriešos problemą, keliančią nemažai problemų patiems terminologijos specialistams. Šio darbo tikslas - panagrinėti lietuviškų dirvotyros pagrindinių sąvokų ir terminų šaltinius, raidos istoriją ir dabartinį būvį, integruojantis į Europos ir pasaulines bendrijas. DĖSTYMAS Pagrindinių dirvotyros sąvokų ir terminų šaltiniai. Natūralu, kad lietuviškų pagrindinių dirvotyros sąvokų šaltiniu yra liaudinė specialioji leksika daugiausia susijusi su žemdirbyste. Kažin ar galima pavadinimus žemė, uola, dirva, dirvožemis, juodžemis priskirti terminams, nes šie žodžiai yra neoficialūs, dažniausiai pasitaikantys šnekamojoje specialistų kalboje. Jie vargu ar tenkina termino reikalavimus tiksliai nusakyti mokslinę sąvoką ir būti vartojamais vienos kurios nors mokslo šakos kalboje (JAKAITIENĖ, 1980). Tačiau iš kitos pusės, ir šie žodžiai turi istoriškai susiformavusius apibrėžimus - būtinus termino palydovus. Skirtingai nuo žodynuose teikiamų žodžio reikšmės paaiškinimų ir nuorodų į vartosenos sritis, mūsų aptariamų žodžių sąvokos pradėjo formuotis aukštąjį agronomijos mokslų išsilavinimą turinčių autorių parašytoje lietuviškoje studijų ir taikomojo mokslo literatūroje, išleistoje po Pirmojo pasaulinio karo. Nepretenduodami į pilną jos analizę, nors dalinai panagrinėkime šių sąvokų ištakas ir dabartinį būvį. Pirmuose lietuviškuose specialiuose žemdirbystei, miškininkystei ir dirvotyrai skirtuose leidiniuose, pasirodžiusiuose po Pirmojo pasaulinio karo, žemės sąvoka neturi termino sampratos ir vartojama kaip liaudinės leksikos žodis. Gamtininkas pedagogas J. BARONAS (1920) rašė: "<...> žemės klodai sudaro viršutinę žemės plutą". Tuometinis Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų viceministras miškininkas P. MATULIONIS (1920) ją nusakė dvejopai: kaip geologijos objektą, bet irgi rašė šį žodį mažąja raide - "žemės kūnas", "žemės pluta", "žemės kevalas", "žemės žiauberis" - ir kaip dirvotyros objektą - "<...> viskas virsta derle žeme, kuri mus visus visaip maitina"; "mūsų žemių paskirstymas labai tinka žmonių artojų žemių skirstymui; pasak jų: dumbluota, tvanki su moliu, šlynų, lankų ir duoburių žemė, šlynynė, riebi molynė (pamolis) lygumų su akmenukais žemė, liesi molynė (pamolis) lygumų su akmenukais žemė". Geologinę žemės sampratą vartojo ir Dotnuvos žemės ūkio technikumo dėstytojas agronomas J. KRIŠČIŪNAS (1926): "<...> mūsų žemė buvo ištirpusių nuo karščio įvairių medžiagų rutulys", "kada iš po vandens pasirodė kalnai ir aukštesnės vietos, tai pradėjo darytis ir pati dirva arba palaidos žemės sluoksnis". Oficialiame įstatyminiame dokumente Žemės reformos valdybos narys agronomas J. TONKŪNAS (1922) žemę nusako kaip žemdirbystės objektą: "lygumų ir truputį nuolaidžių vietų žemė", "aukštesnių lygumų arba silpnai banguotų vietų žemė", "sunkesnės ar lengvesnės molio žemės tamsiai rudos spalvos ar tamsiai pilkos spalvos, šviežiai išarus", "žemė linkusi sudaryti grumstus", "turinti daug puvenų, šviežiai išarus, juodos ar tamsiai pilkos spalvos žemė", "sunkios molio žemės arba lengvesnės žvirgždėtos ar akmenuotos žemės", "nusausintos durpingos žemės", "akmenuotos ir žvirgždėtos, kauburiuotų vietų, liesos rudos spalvos molio žemės", "geriausia žemė visiems javams", gera žemė kviečiams", "geriausia rugiams ir bulvėms žemė", "vidutinė rugiams ir avižoms žemė", "blogesnės žemės rugiams ir avižoms, blogos kviečiams", "žemės rūšis I-IV" ir t.t. Panašiai ją supranta ir K. SKABEIKA (1925): "<...> iš uolų skeveldrų, jų smulkučių dalelių neturime dar dirbamos žemės", "<...> juo giliau kasama, juo žemės būna drėgnesnės ar net visai šlapios. Iš to galima spręsti, kad žemėse yra vandens". Žemės ūkio akademijos doc. V. RUOKIS (1929) bene pirmasis paskelbė žemės apibūdinimą, kaip "bet kuri vandens nuolat neužlieta vieta, tinkama laukui, miškui ar pievai". Dabar ši sąvoka yra išplėtota ir traktuojama taip: "<...> žemė suprantama kaip konkreti teritorija, naudojama žmogaus ir valstybės veiklai" (ALEKNAVIČIUS, 2000). Nūdienio dirvotyros termino dirvodarinė uoliena paskirtis yra geologinė - nusakyti medžiagą, kurioje per dūlėjimo ir dirvodaros procesą susidarė dirvožemis (MOTUZAS, 1998). Jo ištakų nagrinėjimas atskleidžia J. BARONO (1920), P. MATULIONIO (1920) vartotą žodį uola. Pastarasis rašė: "<...> ledas besiskėsdamas su šalčiu skaldo, vėjai bepūsdami terp akmeninių kalnų nugalanda <...> didžiausias uolas", "sunkios drumžlės sėdo padugnėn ir krovė sluoksnius lengvesnių ir minkštesnių <...> vandeninės kilmės nuosėdų akmenų". Labai savitai ir originaliai nūdienį geologinį dūlo terminą jis vadina drunimis, o dūlėjimą - drunėjimu ("vėjai, vanduo ir padarai skeveldras mala, sijoja, trina, vėto ir drunimis paverčia. Girnakmuo sudrunijęs duoda molį, <...> rupios drunys toliaus drunija". Gi organinių liekanų puvimas vadinamas dūlėjimu, o puvimo liekanos - dūlomis: "Augalai ir gyvuliai čebuviai begyvendami ir benikdami sudūla ir jų dūlos <...> duoda dūlažemį. Mūsų balų durpės - taip pat dūlos". Po dirvožemiu esančią dirvodarinę uolieną jis vadino aslažemiu, arba grynažemiu: "<...> giliau gulinti gryna žemė - aslažemis - kitakart buvo paviršiuje; tiktai minėti anksčiau veikėjai iš jos padarė drunis, arba drunažemį, o grynažemis nusileido gilyn". Aiškiai matyti, kad P. MATULIONIS (1920) geologinius dirvotyros terminus kūrė savosios kalbos leksikos pagrindu, o tikslesnų jų apibrėžimų nesuformulavo. Žemdirbystės paskirties lietuviškuose vadovėliuose bene pirmasis uolos apibūdinimą pateikė J. KRIŠČIŪNAS (1921): "Uolomis vadiname kietuosius gamtos kūnus, pasidariusius iš mineralų ir jų trupinių". Po ketverių metų K. SKABEIKA (1925) vandens, vėjo perneštas ir kitoje vietoje suklostytas uolų nuotrupas pavadina nuotrupų uoliena (iš uolos atsiradusi antrinė medžiaga, kaip iš medžio - mediena), o P. MATULIONIO (1920) aslažemį, arba grynažemį, - paklodu: "Dar gilesnieji žemės sluoksniai, kurie visai neturi puvenų, kurie mažai atsimainė nuo dūlėjimo ir todėl mažai bedalyvauja augalų gyvenime, vadinasi p a k l o d u". Doc. V. RUOKIS (1929, 19302), praėjusio šimtmečio antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje studentams išleistame "Dirvožemio mokslo" vadovėlyje ir paskelbtose didelėse publikacijose nūdienę dirvotyrą pirmą kartą pristatė kaip dirvožemio mokslą, arba pedologiją, tačiau K. SKABEIKOS (1925) pasiūlyto uolienos termino nenaudojo ir pateikė rusų kalbos leksikos skolinį gimtoji uola, nes daugiausia naudojosi rusiškais šaltiniais. Dėl tų pačių priežasčių ir V. GUDELIS (1956) sustojo termino tobulinimo pusiaukelėje, pavadinęs jį gimtoji uoliena, motininė uoliena. Knygoje "Dirvožemis" ir kitame "Dirvožemio mokslo" vadovėlyje V. RUOKIS (1956, 1959) jau naudojo terminą gimtoji uoliena. 1969 m. "Lietuvių kalbos žodynas" įteisino nūdienį dirvodarinės uolienos terminą, tačiau dar gerą dešimtmetį sinonomu buvo nurodoma ir gimtoji uoliena. Reikia labai atsakingai svarstyti siūlymą dirvodarinės uolienos terminą pakeisti iš anglų kalbos kildinamu terminu dirvodarinė medžiaga. Tikriausiai jie yra neadekvatūs: pastarojo prasmė yra žymiai platesnė. Istoriškai žodžių dirva ir dirvožemis sąvokos yra ganėtinai susipynusios. Bene pirmasis dirvožemio apibūdinimas priklauso J. BARONUI (1920): "Tą viršutinį žemės sluoksnį tamsios spalvos, kuriame kerojasi augalų šaknys ir rausiasi žemės gyvulėliai, vadiname dirvožemis. Apatinis sluoksnis, iš kurio dirvožemis yra pasidaręs, vadinasi podirviu". Aišku, kad jis rašo apie tai, ką dabar mes vadiname dirva, arba armeniu. P. MATULIONIS (1920) dirvą nusako šnekamosios kalbos pagrindu kaip "žemę, esančią po mūsų kojomis ir auginančią dirsą, apdirbamą" o tai, ką dabar vadiname dirvožemiu, siūlė vadinti dyražemiu: "<...> viršutinis žemės sluoksnis, ar tai dirvos, pievos, miško, bergždyno, balos, pavandenio <...>, kur būta ar nebūta šaknų, gyvulių, bet kur liko žymės neregimų spėkų veikimo, užrėžusių ruožą žemėje ir atskyrusių paviršinį sluoksnį nuo apačioje gulinčių, niekados nieko neliestų žemės sluoksnių, ir esančių dyražemiui asla, papėde, gimdytoja <...>. Šis viršutinis sluoksnelis visose kalbose savotiškai yra pavadintas: lenkai vadina g l e b a, vokiečiai B o d e n, rusai p o č v a". Agronomas J. KRIŠČIŪNAS (1921) dirvožemį nusako kaip dirvą: "Viršutinis žemės sluoksnis, kuriame augalai turi suleidę daugiausiai šaknų ir kuris esti tamsesnės spalvos negu apatiniai žemės sluoksniai, vadinasi dirvožemis. Po juo - podirvožemė. Anksčiau šiuos sluoksnius vadino dirva ir podirvis. Dirvožemį (dirvieną) ir podirvožemę (podirvienį) paimtus bendrai vadina dažniausiai žeme". Panašiai šias sąvokas suprato agronomai J. TONKŪNAS (1922): "Dirvožemio ypatybės - purus, turintis daug puvenų, juodos ar tamsiai pilkos spalvos, dirvožemio storis - daugiau kaip 25 cm. Podirvio ypatybės - raudonas arba kiek geltonas sunkesnis arba lengvesnis molis" ir K. SKABEIKA (1925): "Dirvožemiu vadinasi pats viršutinis žemės sluoksnis, kuris susidarė iš žymiai atsimainiusių nuo dūlėjimo uolų nuotrupų ir sutrunijusių augalų likučių (humuso) <...>. Dar gilesnieji žemės sluoksniai, kurie visai neturi puvenų <...>, vadinasi p a k l o d a s". Aišku, kad kalbama apie dirvos, arba armens, savybes. Netrukus J. KRIŠČIŪNAS (1926) pateikė, galima sakyti, kiek patikslintą dirvos apibūdinimą: "Dirva vadiname viršutinį žemės sluoksnį, kuriame augalai leidžia šaknis ir iš kurio augalai ima sau reikalingą maistą. Apatinis dirvos sluoksnis, kur augalų šaknų esti maža, vadinamas podirviu. Dirva paprastai esti tamsesnės spalvos<...>". Šio žodžio samprata vystosi iki šių dienų. "Visuotinė lietuvių enciklopedija" dirvą pateikia su nuoroda į armenį ir pristato kaip "ariamasis sluoksnis, dirva, viršutinis dirbamosios žemės sluoksnis" (V. PETRAITIS, A. STANCEVIČIUS, 2002). Dirvožemio nūdienio supratimo pagrindus užrašė V. RUOKIS (1929): "Dirvožemis yra aiškiai skirtingų, iš kilmės susijusių viršutinių minkštos žemės horizontų (sluoksnių), išsiplėtojusių iš gimtųjų uolų per pakankamai ilgą laiką klimatinių, biologinių veikėjų ir reljefo įtakoje, padaras". Tačiau šio termino ir jo sąvokos interpretacijų buvo įvairių: "Dirvožemiu arba dirva (plačia prasme) vadiname viršutinį purų Žemės sluoksnį, pasikeitusį dėl gamtinių veiksnių įtakos ir žmogaus veiklos ir pasižymintį derlingumu" (R. ŽULIENĖ, V. MAKARAS, 1974); "Kiekvienas ūkininkas gerai žino, kad žemė (dirva), kurią kasmet dirba plūgu, yra gyva" (P. VASINAUSKAS, 1991). Dabar jis apibūdintas kaip "viršutinis purusis Žemės plutos sluoksnis, susidaręs uolienose, veikiamose dirvodaros veiksnių <...> ir gebantis duoti augalų derlių" (M. VAIČYS, 2003). Tokiomis prasmėmis ir reikia vartoti dirvos (armens) ir dirvožemio sąvokas. Ypač verta tyrėjų dėmesio dirvožemių klasifikacijos vienetų terminijos istorija. J. BARONAS (1920) skirtingas žemes šnekamąja kalba nusakė taip: juodžemis (geriausia žemė), molinė žemė (raudonžemis), smėlinė žemė (geltonžemis), durpinė žemė, baltažemis. Panašiai juodžemį suprato ir J. TONKŪNAS (1922), o kitas žemes vadino smėlis su juodžemiu, baltožemiai, durpingos žemės, pilka priesmėlio žemė ir panašiai. J. KRIŠČIŪNAS (1921) "Žemės ūkio vadovėlyje" juodžemiu vadino "žemę, kur yra daug puvėsių ir atrodančią juodos spalvos", o kitokią vadino lengva (smėlio) žemė ir sunki (molio) žemė. P. MATULIONIS (1920-21) visus Lietuvos dyražemius (dirvožemius) suskirstė į 10 grupių, kurias nusakė pagal ūkines savybes, o terminų nevartojo, pavyzdžiui: dumbliuota, tvanki su moliu, šlynu, lankų ir duoburių žemė; šlynynė, riebi molynė, sunki lygumų ir įdubų žemė; liesi molynė (priemolis), kalnų, pakalnių su dideliais akmenais; molingas smėlys, arba "molis prie smėlio" su akmenais; smėlys sunkus, vėjo nepustomas paežerių, paupių; smėlys lengvus, vėjo pustomas, durpės ir panašiai. K. SKABEIKA (1925) bene pirmasis pristato N. Sibircevo (Rusija) genetinės dirvožemių klasifikacijos vienetus ir vartoja verstinius jų terminus: tundriniai dirvožemiai, vėjiniai dirvožemiai, pilkieji miškų dirvožemiai, juodžemiai, kaštoniniai dirvožemiai, folo liosiniai dirvožemiai, lateritiniai dirvožemiai, druskožemiai, pelkynų dirvožemiai, rendzinos ir t.t. Jis dirvožemių granuliometrinės sudėties klasifikaciją vadina fiziška klasifikacija, o jos dirvožemius skirsto į akmenuotuosius, smėlinius, molinius, dumblinius, mergelinius, kalkinius ir puveninius. J. KRIŠČIŪNAS (1928) dirvoms atskirti irgi vartoja žodžius juodžemiai, durpžemiai (torfžemiai), baltžemis (juražemis), mergeliai, arba kalkinės dirvos, ir panašiai. "Žemės ūkio" žurnale paskelbtoje originalioje Lietuvos dirvožemių klasifikacijoje V. RUOKIS (1929) juos suskirstė į tris lygius. Nūdieniu požiūriu, jos pirmojo ir antrojo lygio pavadinimus, su išlygomis, galima priskirti terminams: drėgnieji dirvožemiai - sausieji dirvožemiai, drėgnoki dirvožemiai, drėgnieji dirvožemiai; šlapieji dirvožemiai - pošlapiai dirvožemiai, šlapieji dirvožemiai, durpiniai dirvožemiai su gruntiniu vandeniu, durpiniai dirvožemiai su paviršiniu vandeniu; vėliau joje naudojo ir tarptautinius terminus - humidiniai dirvožemiai, hidrogeniniai dirvožemiai. Tačiau trečiojo, smulkiausiojo lygio, dirvožemių pavadiniami, išskyrus durpžemius, nusakomi reljefo ir granuliometrinės sudėties vardais, artimais šnekamajai kalbai: šlaitų smėliai, lygumų žvyriai, lygumų moliai, pašlaičių priemoliai ir t.t. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje pasikeitus politinei santvarkai, V. RUOKIS (1956) savosios dirvožemių klasifikacijos turėjo atsisakyti ir vartoti Sovietų Sąjungoje taikytą klasifikaciją su verstiniais rusų kalbos dirvožemių pavadinimų terminais: jauriniai dirvožemiai, velėniniai-karbonatiniai dirvožemiai, jauriniai-pelkiniai dirvožemiai, velėniniai-glėjiniai dirvožemiai, pelkiniai dirvožemiai, aliuviniai dirvožemiai, deliuviniai dirvožemiai. Tuometinėje lietuviškoje dirvožemių geografijos terminijoje atsirado vietos sūrožemiams, natrėžemiams, natrožemiams, pilkžemiams, rudiesiems dirvožemiams, raudonžemiams ir kitiems. Dirvožemių pavadinimų terminai iš sudurtinių žodžių dėl trumpumo ir pakankamo informacijos kiekio tapo populiarūs visame pasaulyje. Todėl tokiu būdu FAO-UNESCO-ISRIC sudarė tarptautinius dirvožemių klasifikacijos grupių (pirmosios eilės) pavadinimų terminus ir 1997 m. paskelbė juos "Pasaulio dirvožemių žemėlapio peržiūrėtoje, pataisytoje ir papildytoje legendoje". Joje dirvožemių grupių terminai sudaryti suduriant lotyniškų, graikiškų, rečiau kitų kalbų žodžių šaknis. Siekta, kad jie būtų reprezentatyvūs, kuo tiksliau nusakytų žymimo dirvožemio savybes, būtų lengvai įsimenami ir nesunkiai verčiami į kitas kalbas: Cryosols (gr. kryos - ledas + lot. solum - dirvožemis) ledžemiai, Durisols (lot. durum - kietas + lot. solum - dirvožemis) kietžemiai, Gleysols (ukr. glej - šlapia žemė + lot. solum - dirvožemis) šlynžemiai ir panašiai. Siekiant suderinti nacionalinių dirvotyros mokyklų interesus kai kurios dirvožemio grupės liko pavadintos tarptautinį statusą įgijusiais rusų kalbos terminais: Chernozems (juodžemiai), Kastanozems (kaštonžemiai), Podzols (jauražemiai), Solonetz (sūrožemiai), Solonchaks (druskožemiai). Pateikti pavyzdžiai rodo, kad siekiant suderinti lietuvišką terminiją su Europos Sąjumgos ir tarptautine dirvožemių nomenklatūra buvo prengti lietuviški sudurtinių žodžių terminai: pirmasis dūrinio dėmuo nusako esminę dirvožemio skirtybę ir prie jo priduriamas tradicinis pastovus dėmuo - žemis. Lietuviškas ir tarptautinis pavadinimai rašomi šalia (pastarasis kursyvu). Pagal dabar galiojančią Lietuvos dirvožemių klasifikaciją (V. BUIVYDAITĖ, M. VAIČYS, J. JUODIS, A. MOTUZAS, 2001) šalies dirvožemio dangą sudaro dvylika dirvožemio grupių su pavadinimais: balkšvažemiai (Albeluvisols), durpžemiai (Histosols), išplautžemiai (Luvisols), jauražemiai (Podzols), kalkžemiai (Leptosols), palvažemiai (Planosols), pradžiažemiai (Regosols), rudžemiai (Cambisols), salpžemiai (Fluvisols), smėlžemiai (Arenosols), šlynžemiai (Gleysols) ir trąšažemiai (Anthrosols). Klasifikacijos žemesnio lygio sistematinį dirvožemio vienetą nusakantis žodis arba žodžiai rašomi aukštesnio lygio termino priekyje. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyraujančio išplautžemio trijų lygių klasifikacijos pavadinimai yra tokie: išplautžemiai (Luvisols), glėjiškieji išplautžemiai (Gleyic Luvisols), karbonatingasis giliau glėjiškas išplautžemis (Caicari-Endohypogleyic Luvisol). Ūkinėms reikmėms pakanka dirvožemių klasifikacijos pirmojo lygio pavadinimo, tačiau patartina jį papildyti informacija apie dirvodarinės uolienos kilmę ir granuliometrinę sudėtį, pavyzdžiui: moreninio priemolio rudžemiai (Cambisols), limnoglacialinio molio šlynžemiai (Gleysols), eolinio smėlio smėlžemiai (Arenosols) ir panašiai. Valstybinis žemėtvarkos institutas jau parengė ir išleido naujosios dirvožemių klasifikacijos pagrindu sudarytą Lietuvos dirvožemių žemėlapį, kuris yra Europos ir Pasaulio dirvožemių žemėlapių dalis. Taip nauja dirvožemių terminija įgalino visiems suprasti mūsų šalies dirvožemio resursus. Vienok, dirvožemių nomenklatūros autoriai nemano, kad čia jau viskas padaryta. Logikos prasme diskutuojamas tarptautinio termino Anthrosols lietuviškas atitikmuo trąšažemiai. Gal teisingiau juos vadinti darytžemiais, arba darybžemiais? Dirvotyros žodinėlis ir kas toliau. Lietuvoje dirvotyros srityje dirba namažai mokslo ir studijų bei gamybinių institucijų. Jų dirvožemininkai jaučia didelę lietuviškosios dirvotyros terminijos unifikacijos problemą. Daliniam jos sprendimui Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo ir TEMPUS-PHARE programos pojekto lėšomis pagal Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996-2005 metų programą parengėme ir išleidome dvi laidas "Sisteminio dirvotyros terminų žodynėlio" (A. MOTUZAS, M. VAIČYS, V. BUIVYDAITĖ, D. ZAKARAUSKAITĖ, 1997). Jo pratarmėje rašėme: "Šio leidinio tikslas - sunorminti lietuviškus pagrindinius, dažniausiai vartojamus dirvotyros dalyko terminus ir pateikti jų atitikmenis anglų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis". Pirmoji jo laida parodė, kad žodynėlis labai naudingas rengiant spaudai mokslines publikacijas, studijų priemones bei populiarius leidinius, reikalingas asmenims, keliantiems kvalifikaciją užsienio šalyse, ten besimokantiems studentams. Tame leidinyje buvo sunorminta terminija šiose ir kitose dirvotyros srityse:
Tenka pripažinti, kad šiame dirvotyros žodyne kai ką jau reikia taisyti. Pasirodžius "Chemijos terminų aiškinamajam žodynui" (K. DAUKŠA ir kiti, 2003) paaiškėjo, kad nebeteiktinas įprastas terminas dirvožemio reakcija; reikia sakyti ir rašyti dirvožemio pH ir ypač, labai rūgštus, vidutinio, mažo rūgštumo, rūgštokas, neutralokas, artimas neutraliam pH ir neutralus, šarmiškas, šarminis ir sąlygiškai rūgštus dirvožemis. Rengiant spaudai naująją Lietuvos dirvožemių klasifikaciją (V. BUIVYDAITĖ, M. VAIČYS, J. JUODIS, A. MOTUZAS, 2001), buvo sunorminti: diagnostinių dirvožemio horizontų terminai - antropogeniniai horizontai (daržo, suplūktinis, trąšažeminis), durpinis, durpiškasis, gipsinis, iliuvinis humusinis geležingasis, jaurinis, karbonatinis, moliuotasis, pilkšvasis, puveninis, rudžeminis horizontas; diagnostinių dirvožemio savybių terminai - antrinis karbonatingumas, balkšvaliežuviškumas, glėjiškumas, ryškus dirvožemio granuliometrinės sudėties pakitimas, stagniškumas, uolėtumas, dykuminės savybės; diagnostinių dirvožemio medžiagų terminai - aliuvinė, antropogeomorfinė, gipsingoji, karbonatingoji, organinė, ir sulfidinė dirvožemio medžiaga. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad nemenkos terminologų ir dirvožemininkų pastangos gryninti lietuvių kalbą ne visada yra vaisingos, ir dirvotyroje vis daugėja tarptautinių terminų skolinių. Tenka pripažinti, kad besirūpinantiems ir besidomintiems lietuvių kalbos švarumu tai tampa netgi problema, šaliai įstojus į Europos Sąjungą ir NATO, kai tenka versti, sunorminti ir paskelbti šūsnis angliškų tarptautinius santykius reguliuojančių teisinių ir normatyvinių dokumentų. Tai ypač jaučiame dirvožemininkai, dalyvaujantys rengiant aplinkotyros lietuviškus standartus, kurie turi būti suderinti su tarptautiniais, nes švarus dirvožemis yra vienas iš pagrindinių žmogui sveikos aplinkos komponentų. Pavyzdžiui, iki šiol Lietuvos dirvožemininkai, agrochemikai ir ekologai tarsi ir buvo sutarę pripažinti terminus dirvožemio ėminys, dirvožemio mėginys, dirvožemio pavyzdys ir išsiaiškinę jų sąvokas. Gi tarptautiniai standartai siūlo ir daugiau šios paskirties terminų, ir kitas jų reikšmes. Tenka dar kartą juos svarstyti ir taikytis prie naujų sąlygų. Blogiausia, kad reikia daryti tai greitai, o tada labai sunku išvengti klaidų. Gyvename sparčiai besivystančioje visuomenėje, vienok visada labai pravartu pasidairyti į praeitį. Ypač tai tinka dirvožemininkams, vartojantiems seniausias tradicijas turinčios valstiečių šnektos lietuviškus žodžius. IŠVADOS
LITERATŪRA ALEKNAVIČIUS P., 2000: Žemės teisė. SOURCES AND PROBLEMS OF SOIL SCIENCE CONCEPTIONS TERMINOLOGY Algirdas MOTUZAS Abstract The sources of Soil Science Lithuanian conceptions terminology are weakly analysed. This paper represents research on main terms such as earth, soil-forming rock, field, soil and units of soil classification sources. Ourdays conditions and requirements under international state integration investigated. Key words: Soil Science, terminology, conception, history |